Apie Trakų Vokę 

Naujienos

Apie Trakų Vokę

Susisiekimas

Norintiems įsikurti

Foto galerija

Straipsniai


Seniūnija

Vidurinė mokykla

Vaikų darželis

Kultūros centras


Kompanijos

Klubai

Informacija




Apie

Trakų Vokė - Vilniaus miesto dalis, esanti i pietvakarius nuo miesto centro, miesto pakraštyje, bei priklausanti Panerių seniūnijai. Šiame mikrorajone yra vidurinė mokykla, vaikų darželis, Trakų Vokės Koplyčia, prekybos centrai, seniūnijos pastatas, Opel atstovybė, maitinimo bei kitas paslaugas teikiančios įstaigos. Vyrauja mažaaukštė statyba ir privatūs namai. Ypač patogus susisiekimas su miesto centru. Puošmena - Trakų Vokės dvaro sodyba su Eduardo Andre projektuotu parku, Šv. Mergelės Marijos koplyčia. Rytuose prateka Vokė. Vieta mieste


Geografinės žinios

Traku Vokės reljefas susiformavo paskutinio apledėjimo metu. Traukiantis paskutiniam ledynui ir ištekant prieledyniniams baseinams, orientuoti vandenų srautai išgraužė Vokės senslėnį. Juo pasinaudojo Vokės upė. Ji yra srauni (nuolydis 2,5 m/km) , 42 km ilgio. Išteka iš Papio ežero. Į Trakų Vokės teritoriją Vokės upė atiteka iš rytų pusės, vingiuoja tarp pievų, miškų ir miškelių. Vokės žemupys kerta Neries slenį, ši atkarpa yra paskelbta hidrografiniu draustiniu. Šioje vietoje dešinį Vokės krantą juosia aukšti, kai kur iki 30 metrų, bei statūs šlaitai, nuo kurių atsiveria puikūs panoraminiai reginiai. O kairiame - plačios ir erdvios terasos. Vokė savo vidurupyje teka plačiu 3-5 km slėniu, kurį per paskutinį ledynmetį išplovė tirpstančio ledyno vandenys, tekėję į Promerkį - priešinga kryptimi negu srovena dabartinė upė. Upės senslėnis gilus, terasuotas ir labai įvairios sandaros.


Istorija

Pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikšcių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuocių ordino. 1396-1397 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prie Vokės upės apgyvendino atvežtuosius totorių belaisvius. 1415 m. Vokės kaimą kunigaikštis Vytautas užrašė Senujų Trakų benediktinų vienuolynui.
1876-1880 m. pagal italų architekto Leonardo Markonio projektą pastatyti dvaro rumai labai panašūs į Varšuvoje esančius Lazenkų rūmus, tais laikais populiariausio stanislaviškojo klasicizmo stiliumi. 1881-1885 metais pagal žymaus ichtiologo M. Girdvainio projektą buvo įrengti tvenkiniai, kuriuose dirbtiniu būdu išperinami sykai ir įveisiami Trakų ežeruose. Valdant Tiškevičiams 1884 m. buvo įveistas parkas. Dabartinis išplanavimas parkui suteiktas per 1898-1900 m. rekonstrukciją. Po Antrojo pasaulinio karo Trakų Vokėje buvo LTSR MT pagalbinis ūkis - vila, o po 1956 m. įsikūrė žemdirbystės MTI Vokės filialas ir eksperimentinis ūkis. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmes paminklu. Rūmų panauda nuo 2002 m. suteikta Lietuvos Karališkąjai Bajorų Sąjungai.


Trakų Vokės dvaras

Dvaras įsikuręs prie Vokės upės ir nuo XIX a. vid. priklauso grafams Tiškeviciams, kurie jį pirko iš Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio. Žinių apie ankstyvesnius Trakų Vokės savininkus nėra išlikę. Valdant Tiškeviciams, buvo užveistas parkas, iškasti prūdai, kuriuose auginamos seliavos ir kitos vertingų rūšių žuvys. 1885 m. dvarui priklausė 4735 dešimtinės žemės. Rūmai pritaikyti vietos reljefui ir gerai dera su gamtovaizdžiu.
Prabangūs rūmai buvo Juozo Tiškevičiaus rezidencija, aptverti plytų tvora su pseudogotikinio-rytietiško stiliaus vartais bei urnomis. Prie vartų buvo sargo-šveicoriaus namelis. Rūmai puošti aštuoniomis skulptūromis, prieangis - gipso skydu su Lelyvų herbu. Prieškambaris buvo paremtas keturiomis kolonomis ir nuo jo tęsėsi galerija, kurioje, be puikių baldų, kabejo Suchodolskio paveikslai: "Maskvos gaisras", "Griunvaldo mūšis", "Benderų mūšis", "Jono III susitikimas su Leopoldu" ir didžiausias paveikslas - Verbockchoveno žirgas arklidėje su dviem šunimis". Visos rūmų sienos buvo nukabinetos žinomų dailininkų paveikslais, vertingomis drobėmis iš Paryžiaus, kabojo aštuoni dideli kilimai iš Chodkevičių manufaktūros su kaimo ir Europos miestų vaizdais. Šie vertingi daiktai priklausė Mykolo Tiškeviciaus kolekcijai. Dvaro rūmai dviejų aukštų, o flygeliai - vieno. Didžiuliame 16 ha parke buvo žolynai, altanos, šiltnamis, pavėsine, statulos, sudėtinga vandens sistema. Dešineje parko pusėje buvo du lapuočių medžių tuneliai, koplyčia ir pseudogotikinio stiliaus purpuriniai vartai. Koplyčia buvo gotikinio stiliaus su keturiomis skulptūromis ant frontono, įvairiaspalviais langais, ant kurių buvo šventojo Rašto citatos. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus.
Antrojo pasaulinio karo metais dvare gyveno kolonistai iš Olandijos. Po 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o veliau Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. Rūmai buvo pertverinėjami naujomis medinėmis pertvaromis, įvesta nauja šildymo sistema, nebeliko tapybos darbų, gobelenų, kilimų, baldų, taip pat ir pastatą puošusių skulptūrų. Šiandieniniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, puošti kolonomis, kvadratinė 15 metrų varpinė su dviem bokšteliais, 1870 m. koplyčia ir kiti pastatai. Vandens rezervuare yra du kaskadiniai akmenimis išmūryti baseinėliai. Vanduo čia patenka vamzdžiais iš šaltinio. Taip pat išlikusi sodybos tvora. Ją sudaro apie trijų metrų aukščio plytų mūro kolonos, tarpai užpildyti 1,6 metrų aukšcio plytų ir akmens siena, virš kurios yra vieno metro metalinė ornamentuota tvorelė. Vakariniai vartai yra trijų arkų, trijų metrų aukščio, o pietiniai - trijų arkų, keturių metrų aukščio, puošti bokšteliais.




Architekto E. Andre projektuotas parkas

E.Andre XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sukūrė apie 100 parkų Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Belgijoje, šiaures Afrikoje, šiaures ir Lotynų Amerikoje ir kitur. Jo kuryba buvo labai reikšminga ir žinoma įvairiose pasaulio šalyse, jis yra sukuręs daug visuomeninių ir privačių sodų, o jo darbai davė naują impulsą sodų menui ir parkų plėtrai.
E.Andre Lietuvos grafų Tiškevičių buvo pakviestas dirbti Lietuvoje. Taip atsirado reprezentaciniai, rezidenciniai peizažiniai parkai Palangoje (XIX a. pabaigoje), Lentvario, Užutrakio - abu XIX a. pabaigoje ir Trakų Vokės (1900). E.Andre šedevras - Trakų Vokės parkas, įkurtas 1900 metais banguoto reljefo 23 ha plote greta pagrindinio kelio iš Vilniaus į Trakus. Pietvakarinės parko dalies aukštoje terasoje stovi puošnūs neorenesansinio stiliaus rūmai. Pagrindinio privažiavimo triguba alėja statmena rūmų ašiai. Į rytus nuo rūmų aukštoji terasa baigiasi pasagos formos iškyšuliu, kur šlaito pakraščiu eina pasivaikščiojimo alėja. Prie jos yra pusiau apskrita apžvalgos aikštelė. žemoje rytinėje terasoje tyvuliuoja trys medynų apsupti aptakūs tvenkiniai. Smarkiai banguoto reljefo dalį dengia medynai, tarp kurių vingiuoja takai. Parko alėjos sudarytos iš vietinių liepų, o medynuose vyrauja klevai ir uosiai su eglių, pušų, beržų bei ąžuolų priemaiša. Auga jame ir svyruokliniai baltieji gluosniai, švedlerio paprastasis klevas.




Vokės upė

Labai patogu, po darbo, keletą valandų pasivaikščioti paupiu, pradedant nuo žiočių iki Vaidotų užtvankos. Kad būtų paprasčiau Vokės upę galima padalinti į ruožus, pagal esamas ant jos pastatytas užtvankas, kurių yra pakankamai daug.
Pirmoji užtvanka stovi Grigiškėse, žemyn jos eina žymus reljefo kritimas. Antroji užtvanka, kuri yra pakankamai didelė 2 - 3 m. aukščio, stovi Mūrinėje Vokėje. Čia susidaręs didelis tvenkinys. Leidžiamės pasroviui žemyn. Čia Vokė srauni ir pakankamai gili, teka miškinga vietove. Braidyti galima beveik visur, o perbristi tik vietomis. Šis ruožas įspudingas upės ir gamtos grožiu. Trečiasis ruožas prasideda nuo Kazbėju užtvankos, kuri yra neaukšta, vos pastebima ir slepiasi po tiltu per Vokę. Žemyn iki tilto Vilnius - Trakai, upė yra rami ir gili, praktiškai nebraidoma, čia patogu eiti dešiniuoju krantu, kuris vasarą yra pamėgtas poilsiautojų. Ketvirtoji užtvanka - likęs vandens malūnas, jis stovi Vaidotuose.
Nežiūrint į tai, kad Vokė yra trumpa ir teka per begalę gyvenviečių, ji išlieka pakankamai "laukine" upė. Dažnai matyti vandens paukščių, pagrinde ančių, bei vandens gyvūnų - ūdrų ir vandens žiurkių, bei jų pakrantėse paliktų lukštentų kriauklių geldelių. Kadangi upė yra neilga, net ir po stipraus lietaus ji palyginus greitai išskaidrėja.
Vokės ištakos ir intakas į Nerį yra netoli nuo Vilniaus, tai labai patogu vilniečiams praleisti kelias valandas ar visą savaitgalį žvejojant ar plaukiant šia upe.


Informacijos šaltiniai:
Lietuvos Geografijos Mokytoju Asociacija
Archyvai.lt
Vilnius.lt